Iš oro ir vandens žaliosios masės statybai augalai gauna anglies, vandenilio ir deguonies. Dirvožemis – makro- ir mikroelementų tiekėjas. Trumpos vegetacijos augalai labai jautriai reaguoja į kurio nors elemento trūkumą: sutrinka vystymasis, sumažėja derlius. 

Makro- ir mikroelementų svarba

Pagrindiniai makroelementai, reikalingi augalams, yra azotas, kalis, fosforas, kalcis, magnis, siera. Mikroelementai – tai maisto medžiagos, kurių reikia labai nedaug. Tai manganas, cinkas, varis, boras, molibdenas, geležis ir kiti. Trūkstant bent vieno iš jų, sutrinka augalų vystymasis. Vieno elemento perteklius negali kompensuoti kito elemento trūkumo. Skirtingoms daržovėms būtinas savitas maisto medžiagų santykis. Teisingas ir laiku atliekamas tręšimas, pradedant nuo daigų, užtikrins subalansuotą mitybą ir daugeliu atvejų užkirs kelią įvairioms ligoms.


Cheminių elementų perteklius dirvožemyje taip pat nepageidautinas – lazda turi du galus. Kai kalbame apie maisto medžiagas, kurios gerina augalų būklę, didina derlių, jas vadiname makro- ir mikroelementais. Kai galvojame apie užterštumą, tuos pačius elementus įvardijame kaip sunkiuosius metalus. Padidėjusi koncentracija kenkia ne tik augalams. Ji pavojinga ir gyvūnams, ir žmonėms. Vietovėse, esančiose netoli taršos šaltinių, fabrikų ir gamyklų kaimynystėje, šalia didelių automagistralių, makro- ir mikroelementų kiekiais gali viršyti leistinas normas, todėl trąšas reikėtų naudoti itin atsargiai.

Geras patarimas 

Jei agurkai apvalūs, o prie vaiskočių susiaurėję – trūksta kalio. 1 stiklinė medžio pelenų užpilama kibiru vandens. Liejama po 1 l augalui.

Jei stiebai ploni, lapai smulkūs, o agurkai šviesesni nei įprasta, trūksta azoto. Ant kiekvieno augalo reikia pilti po 1 l šviežio karvės mėšlo skiedinio (1 l mėšlo imama 10 l vandens).

Tręšimo subtilybės 

Agurkus galima tręšti per šaknis ir lapus. Šių daržovių šaknų sistema nepasižymi didele siurbiamąja galia ir nepakenčia didelės koncentracijos tirpalo. Geriau laistyti silpnesniu tirpalu dažniau negu supilti visą reikiamą kiekį iš karto. Agurkų „apetitas“ atskiroms maisto medžiagoms priklauso nuo vegetacijos periodo. Vystymosi pradžioje agurkienojams reikia daugiau fosforo, o mažiau azoto ir kalio. Šių cheminių elementų poreikis padidėja, užsimezgus vaisiams.


Parduotuvėse trąšų agurkams tikrai netrūksta. Atkreipkite dėmesį į užrašus ant pakuočių – dažnai nurodoma, kuriuo auginimo tarpsniu jos tinkamos naudoti. Laikykitės rekomenduojamų normų ir karencijos laikotarpio. Šiukštu nepersistenkite tręšdami azoto trąšomis. Juk būtent jos skatina nitratų kaupimąsi vaisiuose. Jei prieš sodinimą dirva tręšta mėšlu, joje azoto atsargų turėtų būti pakankamai.

Daržininkai kartais skundžiasi, kad patręšus per lapus, ant jų pastebimi nudegimai. Tai reiškia, kad persistengėte – tirpalas buvo per daug koncentruotas.

Kodėl tręšimas kartais neefektyvus? 

Daugelis daržovių augintojų rūpestingai tręšia agurkus, o norimo efekto nesulaukia. Priežastis paprasta – šalta. Jei temperatūra žemesnė nei 10 °C, šaknys „miega“. Tokiu oru geriau agurkus maitinti silpnu tirpalu per lapus.


Vasarai baigiantis, vėsesni orai dažni. Jei norite, kad agurkai ilgiau derėtų, užpilkite dirvos paviršių iki 8 cm storio komposto sluoksniu – vystysis jaunos šoninės šaknys ir pagerės maisto medžiagų pasisavinimas. Patręšus per lapus ir pamulčiavus, agurkai įgis antrąjį kvėpavimą – suintesyvės ne tik šaknų, bet ir šoninių ataugų vystymasis bei žiedų formavimasis.

Jei visų cheminių elementų pakanka, o agurkai jų nepasisavina, be vėsaus oro, šaknų darbą stabdo kiti veiksniai:

- per didelė drėgmė, sunkiai patenka oras; 
- perdžiūvusi ir per daug įkaitusi dirva; 
- per rūgšti ar per daug šarminė dirva.

Rūgščioje dirvoje neprieinamas molibdenas, o geležies, mangano ir aliuminio augalų šaknys įsiurbia per daug. Pastarojo perteklius pavojingas. Šis cheminis elementas sutrikdo azoto apykaitą, dėl to agurkuose kaupiasi nitratai. Nepageidautini procesai vyksta ir esant molibdeno bei geležies stygiui.

Kai dirvos pH didesnis už 6,5, pasunkėja daugelio maisto medžiagų pasisavinimas. Prieš tręšiant mikroelementais, rūgštingumą reikia sureguliuoti. Jei to padaryti niekaip nepavyksta, tręškite per lapus.

Cheminių elementų stygiaus požymiai 

Azoto trūkumas. Sulėtėjęs augimas, stiebai ploni ir kieti, greitai medėjantys. Lapai smulkūs, dauguma stiebiasi į viršų. Mažai šoninių ūglių. Nesimezga vaisiai, jų užuomazgos krenta. Pradeda gelsti senesni lapai, paskui ir jaunučiai. Pradžioje smulkiausios gyslelės dar būna žalios, paskui ir jos pagelsta. Dažnai vaisiai blyškūs, trumpesni nei paprastai, smailėjančiais galais.


Fosforo trūkumas. Jauni lapai tamsiai žali, o seni būna lyg purvini – žali su pilku atspalviu, kartais net melsvos spalvos. Ant jų atsiranda netaisyklingų geltonai rudų dėmių. Jos nekrotizuoja ir džiūva. Lapai raukšlėjasi, jų kraštai riečiasi į viršų. Vaisių išvaizda nekinta.

Kalio trūkumas. Senų lapų kraštai įgauna šviesesnę spalvą, kuri plinta pagrindinėmis gyslomis centro link. Po kurio laiko visas lapas tampa žalias su gelsvu atspalviu, o kraštuose pasirodo nekrotinės dėmės. Kraštai užsiriečia į apačią, vysta, glemba – sumažėja turgoras.

Boro trūkumas. Pirmieji boro trūkumo požymiai pastebimi ūglių viršūnėse ir ant jaunų lapų. Šie tampa per daug intensyvios tamsiai žalios spalvos, trapūs, kraštai užsiriečia į apačią. Tarpubambliai labai sutrumpėja, ir augalas sumažėja, virsta nykštukiniu agurkėliu. Gausiai leidžia pažastinius ūglius, bet po pirmo ar antro lapo pasirodymo viršūnės nudžiūva. Lapai storesni nei įprastai, kieti, o ūgliai itin trapūs. Kai boro labai trūksta, krenta žiedai ir užuomazgos. Išauga mažai šalutinių šaknų. Kitos sustorėja ir apmiršta.

Vario trūkumas. Augalai būna žemučiai, tikri neūžaugos. Sumažėja turgoras. Jaunų lapelių viršūnėlės pabąla. Patys jie tampa šviesiai žali, vėliau pagelsta ir susisuka. Intensyviai krenta žiedai ir vaisių užuomazgos. Dažnai vario trūksta tuomet, kai dirvoje per daug cinko, geležies, mangano.

Mangano trūkumas. Ant lapų paviršiaus pastebimas marmurinis piešinys. Intensyvios žalios spalvos išlieka net smulkiausios gyslelės, ryškiai išsiskirdamos šviesiai žaliame fone. Mangano trūkumo požymiai pasireiškia ne ant pačių jauniausių, o ant vidutinio amžiaus lapų. Šis elementas lengvai išplaunamas iš viršutinių smėlingos dirvos sluoksnių.

Magnio trūkumas. Pirmiausia suserga apatiniai lapai. Žalia spalva palaipsniui virsta geltona tarpugysliuose, pradedant nuo kraštų. Gyslos ir plokštelės aplink jas dar išlieka įprastos žalios spalvos. Vėliau šie požymiai pastebimi ir ant jaunesnių lapų, o ant senų susidaro nekrotinės dėmės. Vaisiai užauga maži.

Kalcio trūkumas. Ant lapų atsiranda šviesių dėmių, jie riečiasi į apačią. Vėliau tampa gelsvai žali, kraštuose išryškėja nekrotinės dėmės. Kalcis blogai pasisavinamas vėsiu oru.

Geležies trūkumas. Ant pagrindinio ir šoninių ūglių lapų pasireiškia chlorozės požymiai. Žalią spalvą išsaugo tik pagrindinės gyslos. Lapai pagelsta, vėliau jų kraštai pradeda džiūti.