Aš pati dar tikrai priklausau tai kartai žmonių, kuri ne tiktai labai gerai atsimena kolūkio daržus, bet yra ne vieną kartą juos ne kartą ravėję. Kai atostogaudavau kaime, visada išaušdavo ta diena, kai pusryčių metu būdavo pareiškiama, kad teks padėti močiutei ir tetai susidoroti su normomis; eidavome su broliais į šį lažą kaip į neišvengiamą dalyką, ir porą dienų tikrai ne ką geriau jausdavomės nei kokie lietuvių klasikų aprašyti baudžiauninkų vaikai. Blogiausia būdavo tai, kad praėjus keliolikai dienų, viskas dar kartą pasikartodavo - ir vėl kauptukai, ir vėl piktžolės, ir vėl kilometrinės vagos, kurių pabaigos, tada atrodė, nebuvo įmanoma matyti. O po to, vėlyvą rudenį, ateidavo laikas tuos visus cukrinius runkelius nuimti. Palyginus su ravėjimu, toks darbas jau buvo visai nieko, nors grįžus namo, į miestą, pečius ir nugarą galėdavai jausti dar maždaug savaitę.

Nepameluosiu sakydama, kad tų laikų aš nė kiek nepasiilgau. Ir vis gi tuose kolūkio laukuose buvo vienas dalykas, kuris šiomis dienomis, žiūrinti iš laiko perspektyvos, man sukelia didelę kulinarinę nostalgiją: tai griežčiai, kuriuos vietiniai žmonės dar vadino kručkais. Kartas nuo karto jų įsimaišydavo tarp runkelių, o kartais vien jais ir buvo užsėjami ištisi kolūkio laukai. Tai buvo dar kitaip vadinamieji pašariniai griežčiai - baltu, bet itin sultingu ir saldoku minkštimu. Mes, tuo metu, dar labai gerai pamenu, juos su meile grauždavome (mano tėvai pasakojo, kad tą patį darė ir jie, kai jie dar buvo maži). Tiesą pasakius, su mielu noru kokio griežčio paragaučiau ir šiomis dienomis, bet jau daug metų niekur nesu jo mačiusi.

Valgomieji griežčiai tai yra vėlyvo rudens daržovė. Stora jų oda būna geltonos, geltonai žalsvos arba gelsvai violetinės spalvos, o pats minkštimas - geltonas. Griežčiai gali būti išoriškai panašūs labai panašūs į ropes, bet pastarųjų minkštimas baltas, o odelė plonesnė, pats derlius paprastai yra imamas pirmoje vasaros pusėje. 

Ingredientai

• griežčių
• sviesto (geriausia lydyto)
• druskos
• pipirų
• cukraus (geriausio rudojo) arba auksaspalvio / klevų sirupo

Recepto paruošimas

1. Pirmiausia griežčius nulupame bei supjaustome nedideliais kubeliais. Turimi griežčiai privalo būti nesukirmiję, nesumedėję bei neplaušuoti, sultingu geltonu ar gelsvu minkštimu. Griežčių odelė yra gana kieta, juos gali būti ganėtinai sunku nulupti, ypač didelius. Tokiu atveju rekomenduotina nuplautus gumbus panardinti į didelį puodą su verdančiu vandeniu ir palaikyti juos maždaug 60 sekundžių, po to išgriebti ir nieko nelaukus perplauti šaltu vandeniu - per tą laiką griežčių odelė suminkštėja, bet jie patys dar nespėja apvirti.
2. Keptuvėje išlydome sviestą. Kuo karštesni bus mūsų riebalai, tuo gražiau apkepinsime griežčius, bet stipriai įkaitinti tinka tik lydytą sviestą. Jei turimas sviestas paprastas, nuo didelės kaitros jis ima degti, tad jame reikėtų kepti ant nedidelės ar vidutinės ugnies - deja, tokiu atveju griežčiai labiau troškinsis ir mažiau apskrus. Stengiamės juos kuo rečiau maišyti, kad daržovės spėtų nors šiek tiek parusti.
3. Griežčius pagal savo skonį pabarstome druska, grūstais pipirais, išmaišome ir įpilame šiek tiek vandens (aš įpyliau apie 150 mililitrų). Uždengiame, sumažiname kaitrą ir troškiname, kol griežčiai suminkštėja, o vanduo nugaruoja. Jei vandeniui nugaravus griežčiai vis dar kietoki, įpilame papildomai šiek tiek vandens ir troškiname, kol jie bus norimo minkštumo.
4. Suminkštėjusius griežčius apibarstome maždaug 2-3 valgomaisiais šaukštais cukraus arba apšlakstome sirupu. Pamaišydami kepame atviroje keptuvėje maždaug 5 minutes, arba kol griežčių kubeliai pasidengia saldoku padažu. Paragaujame, ar netrūksta prieskonių. Jei reikia, griežčius papildomai pagardiname pipirais, pasūdome ir/arba pasaldiname. Šiame patiekale saldumas privalo jaustis labiau negu sūrumas.
5. Dar karštą karamelizuotų griežčių garnyrą patiekiame prie mėsos patiekalų, arba, jei norisi, galima valgyti vienus kaip vegetarišką patiekalą. Skanaus!