Kepant klasikinę itališką picą namuose pasklinda puikus kvapas – jam neįmanoma atsispirti... Jaučiamas česnako, prieskonių ir sūrio aromatas. Lietuvoje pica išpopuliarėjo XX amžiuje. Dabar ji jau tapo daugelio mėgstamu ir dažnai gaminamu patiekalu. Apskritai pirmą kartą žodis pizza rašytiniuose šaltiniuose paminėtas X amžiaus pabaigoje. Pica – tai orkaitėje iškeptas plokščias, paprastai apvalus paplotis, kuris aptepamas pomidorų padažu, apdėliojamas sūriu ir kitais priedais. Pagrindinės sudedamosios picos dalys – pomidorai, sūris ir prieskoninės žolelės. Galima rinktis ir kitus produktus: įvairias daržoves, žuvis, krevetes, jūrų gėrybes, vištieną, kumpį, rūkytą šoninę, vaisius ir t.t. Įmanoma paruošti ir vegetarišką picą – pridėkite daug daržovių ir sūrio. Nors picos pas mus pakankamai populiarios ir kepamos įvairios, vis dėlto skaniausias rasite tik Italijoje. Ten ir prasideda jų istorija. Jau 200 metų pr. Kr. Marko Porcijaus Katono (Marcus Porcius Cato) parašytoje „Romos istorijoje“ minimas plokščias, ant akmens iškeptas tešlos paplotis su alyvuogių aliejumi, prieskoninėmis žolelėmis ir medumi. Be to, kasinėjant Pompėją buvo rasta picerijas primenančių parduotuvių. Dar yra žinių, kad Persijos karaliaus Darijaus Didžiojo (521-486 m. pr. Kr.) kariai ant savo skydų ruošė plokščius papločius, ant kurių dėdavo datulių ir sūrio. Tos picos gerokai skyrėsi nuo gaminamų šiandien. Šiuolaikinę picą sukūrė kepėjas Raffaele Esposito. 1889 metais picerijoje „Pietro... basta cosi“ (liet. – „Pietro... ir tiek“), atidarytoje 1780 m., karaliaus Umberto I ir karalienės Margaritos apsilankymo proga Esposito iškepė ypatingą picą. Patiekalas priminė Italijos vėliavą – buvo žalios spalvos (bazilikai), baltos (mocarelos sūris) ir raudonos (pomidorai). Picą pavadino „Margarita“ – karalienės garbei. Iki 1830 metų picos pardavinėtos kioskuose kaip greitasis maistas. Pirmoji pasaulio picerija „Antica Pizzeria Port‘Alba“ buvo atidaryta 1830 metais Campania apskrityje, Neapolyje. Ji veikia ir dabar Via Port‘Alba gatvėje 18.